Dailės egzaminas išlaikytas. Ainė Mažintaitė, IV d

Šiuolaikinis pasaulis po mokyklos baigimo jaunam Z kartos žmogui kelia sunkiai įveikiamų įsisenėjusių reikalavimų  – įstoti mokytis, o po to pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti vaiką. Tai buvo suprantama norma ankstesnėms kartoms. Tik ne  Z kartai, nes  jaunuoliai dar yra neapsisprendę, dar tik ieškojimų kelyje ir dar neturi aiškios savo gyvenimo vizijos. Jiems dar norisi pakeliauti, pamatyti pasaulį, išbandyti save įvairiose veiklos srityse ir tada sąmoningai pasirinkti  veiklą. Tradicinė, nusistovėjusi našta,  uždedama jaunuoliams - statyti, sodinti, auginti esti kaip prievolė, kaip slegianti pareiga, dažną verčianti priešintis.

Baigiamajam darbui pasirinkau moters, prislėgtos gyvenimo naštos, motyvą. Sunkumo įspūdį stiprinau tamsiomis spalvomis. Paveiksle palikau tik mažą šviesų vilties laivelį - norimų ieškojimų ir nepatirtų įspūdžių  simbolį.

Savo piešinyje vaizduoju moterį, ant pečių nešančią didelį, tarsi ją slegiantį namą, tarsi visus primetamus įpareigojimų sunkumus. Manoji moteris palinkusi ir susigūžusi. Tik vilties spindulėlis – šviesus iš delno išplaukiantis laivelis- laisvų svajonių ir gyvenimo pažinimo simbolis - jai nušviečia kelią. 

Moteris visais laikais  buvo namų židinio saugotoja, todėl namų simbolis, kaip džiaugsmas ir /ar kaip našta, neatsiejamas, suaugęs į vienį. Suprantu ir sutinku, kad ir man reiks namų, bet tik tada, kai bus su kuo juos kurti. Bet dabar, baigiant mokyklą, apie juos dar nesinori galvoti, kaip ir apie medį, t.y., šaknų įauginimą į tam tikrą gyvenamąją vietą. Trečioji reikalavimo dalis – pagimdyti ir užauginti vaiką, kurti šeimą... Mergina, moteris ir šiuo aspektu įspraudžiama į kampą. Skubėti, kurti šeimą, gimdyti vaikus? Gal labiau norisi pamatyti pasaulį, išbandžius save ir pažinus savo poreikius bei pomėgius, įgyti norimą išsilavinimą. Daug dar neatsakytų klausimų kyla artėjant brandos egzaminams. Neapibrėžta mano darbe nežinia, virtusi niūria tamsuma, kuria paveiksle neapibrėžtos ateities slogią neužtikrintumo būseną.  Savo darbu maištauju ir prieš kitas nusistovėjusias nuostatas: ką žmonės pasakys, jei po mokyklos neįstosiu mokytis, kaip suprasti jaunų žmonių tarpe įsigalėjusią tradiciją - stoti, kur įstosi, su baime laukiant, ką nulems egzaminų rezultatai. Ar tokio gyvenimo kelio norisi siekti - tarsi klausia mano paveikslo personažas, žiūrėdamas  į rankoje laikomą laivelį. Taip buvo seniau, taip yra ir dabar. Tik šiuolaikinis jaunimas, juo labiau merginos bei moterys, siekiančios  išsilavinimo ir pačių pasirinktos karjeros, turi vis dar įveikti įsisenėjusius iš XIX-XXa. tradicijas.