Kodėl teatras?

 Kodėl mes, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos bendruomenė, važiuojame į teatrą? Kodėl tas teatras – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras? Kodėl Andrius Storta, fizikos mokytojas, subūręs bendraminčių būrelį – teatralų – žiūrėjo apie 10 įvairių spektaklių? Su mokiniais teatralais visada keliauja Jolanta, direktorė, dalyvauja toje pačioje magiškojo realizmo kelionėje, Jolanta, socialinė pedagogė, Rasa, mokytoja, mokinių tėvai. Gal todėl, kad žmogaus gyvenime yra vietų, kurios slopina, menkina žmogaus pasitikėjimą savimi. Ir atvirkščiai, yra įkvepiančių erdvių, skatinančių kurti, ieškoti ir atrasti naują save, kitokį pasaulį. Teatro magija yra palietusi beveik kiekvieną jauną žmogų – nuo vaiko, kuris svajoja tapti aktoriumi, ar jaunuolio, lankančio teatro užsiėmimus. Ilgainiui daugiausia mūsų tampa žiūrovais – laukiančiais, kol prasivers paslaptinga užsklanda, vedanti į kitą pasaulį…Savo kolektyve turime mokytoją Gintarę, kurią užaugimo Panevėžio kraštas. Ji yra lituanistė, dirbanti su mokiniais ne tik per pamokas, bet ir per neformalius užsiėmimus. Tai ji, būdama studentė, kartu su būsiančiu režisieriumi Aleksandr Špilevoj lankė Meno teatre vykstančią teatro studiją jaunimui. Dirbdama gimnazijoje mokytoja Gintarė pastatė keletą spektaklių ,,Uždaryk duris“, kelis kartus režisavo tradicinį abiturientų spektaklį (,,Uždarų durų naktis“, ,,Kapyš“, ,,Rutina ir gyvenimas“). Mokytoja teigia, kad ,,geriau suprasti save ir suvokti, koks yra aktoriaus gyvenimas jai  padėjo susitikimas su Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovu Aleksandr Špilevoj“. Režisierius jos mokiniams papasakojo apie šią profesiją, jos ypatumus. Mokiniai pristatė savo kūrybą – filmukus- pagal skaitytas knygas: Andrė Aciman ,,Vadink mane savo vardu“, Milton H Ericson ,,Ir mano balsas jus lydės“, skaitė  eiles iš Vytauto Mačernio eilėraščių ciklo ,,Metų sonetai“.Jau perskaitėme atsakymą, kodėl lankome dramos teatrą Panevėžy. Trakai užaugino kitą meno žmogų –- aktorių Emilį Pavilionį. Ir mokytojas Andrius, planuodamas įdomias veiklas auklėtiniams, į gimnaziją pakvietė buvusį savo mokinį – aktorių Emilį. Ir taip ilgainiui užsimezgė dviejų žmonių bendrystė, vienas kitą suprantančių, palaikančių, susitinkančių. Dabar susitinka  aktoriai ir mokiniai.Tie mokiniai, kurie antrą, ketvirtą, dešimtą kartą vyksta į kelionę, besivadinančia ,,spektaklis“ yra N kartos menininkai, režisieriai, žurnalistai, aktoriai, o ir įvairių kitų sričių specialistai. Kas pasakė, kad yra lengva užauginti jauną žmogų? Kas pasakė, kad prasmingas buvimas  su savimi, nereikšmingas? Kas pasakė, kad kartais reikia stabtelėti, kad pailsėtų protas, kad mintys paklajotų po kitas erdves, kad gimtų idėjų? Kas pasakė, kad reikia ne tik rimtumo, bet ir muzikos, meilės, malonės? Žiūrėjau į tų mokinių veidus, kurie vyko į spektaklį, nugirsdavau vieną kitą žodį, repliką. O juk jie, tie mokiniai, kalba ne tik apie kasdieninius dalykus, bet apie spektaklį, aktorius, jie geba suformuluoti teiginį/ teiginius, juos pagrįsti, diskutuoja. Grįžę į pamokas, jie aptars kelionę, vartos būtinas sąvokas, plės žodyną, akiratį, supratimą. O kai kitą  kartą  atkakliausi mokiniai vyks į tradicinę kelionę – teatrą- vėl matysime tuos pačius mokinius, bet su papildytu sąstatu-jie pakvies naujų mokinių.Kokį spektaklį žiūrėjome? V. Šekspyro ,,Makbetą“– dviejų dalių tragediją, klasikinę, datuojamą 1606 metais, kai Škotijos istorijoje vyko monarchų karūnavimas.  Ir mūsų data – 2024 m. gegužės 10-oji, vieta – Aukštaitijos siaurojo geležinkelio Panevėžio depas, beveik premjera (premjera -2024 m. balandžio 26 d.). Mus stebino Aukštaitijos siaurojo geležinkelio aplinka, Lietuvos kultūros paveldas, o jis turėtų būti žinomas, apšviestas tiesiogine ir perkeltine prasme, spindėti įvairiomis spalvomis. O ir spindėjo. Siauruko depas – įdomi industrinė erdvė, kurioje vyko masinis renginys. Spektaklis buvo pristatytas kaip šiuolaikinis, buvo ekstremalaus sporto elementų, industrinės mados detalių, matėme stilizuotą istorinę realybę. Mokiniai pastebėjo, kad jie buvo tarsi filme, tiksliau buvo filmavimo dalyviai. Kiek daug patirta aukštųjų metamorfozių?,, Užgesk, ugnele, trumpaamže!/ Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis”. (V. Šekspyras V veiksmas, V scena). Scenoje matėme stilizuotą klasikinį kūrinį šiuolaikiniam, visur skubančiam, sunkiai benustembančiam žiūrovui. Režisieriaus sumanymu buvo savaip perteiktas ir perpasakotas dramaturgo kūrinys, nes dabar reikalingas labai jautrus priėjimas prie to, kas mums visiems skauda, kas skauda šaliai ir kas galėtų būti postūmiu į priekį. Panevėžio Juozo Miltinio teatrui,  tikėtina,  planuojant vis  kitą pastatymą rūpi ankstesni ryškūs scenos kūriniai, bet kartais scenoje matome ir šiuolaikinės tematikos spektaklį, pavyzdžiui ,,Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Apibendrindama išsakytas mintis retoriškai klausiu, koks bus kitas spektaklis?