Mąstymo mokyklos įpročių taikymas, piešiant ,,Keistas Velykas"

Yra tradicinės šventės, kurios kasmet sugrįžta, ir kiekvieną kartą norisi atrasti naujus jų temos atskleidimo aspektus. Kasmet vaikai piešiniuose „margina margučius“, tačiau norisi juos sudominti ir į pasikartojančias temas pažvelgti kitaip – tiek piešinio tema, tiek atlikimo būdu.

Šiais metais Šv. Velykas pasitikome neįprastais piešiniais – „Keistos Velykos“. Piešiniuose Velykos turėjo būti tarsi susapnuotos ir perkeltos kažkur kitur, kur jų dar niekas niekada nėra šventęs. Vienintelis privalomas akcentas – margutis, visa kita – vaikų fantazija.

Dirbome ir kitaip: šeštokai bei septintokai kūrė grupelėmis po 3–4 mokinius, o penktokai – poromis, ant didelių A2 formato lapų. Šių piešinių tikslas – išlaisvinti vaikų kūrybiškumą, mokantis papildyti savo idėjas kitų idėjomis. Mokiniai mokėsi empatiškai išklausyti ne tik mokytoją, pristatančią temą, bet ir savo porininkus – mokėsi kurti kartu, susikalbėti vaizdais, derinti mintis ir priimti vienas kito nuomonę. Kiekvienam teko rasti savo idėjai vietos bendrame piešinyje.

Paklausite, kaip sekėsi? Atsakysiu – įvairiai. Šeštokams ir septintokams, jau turintiems patirties dirbant grupėse, sekėsi geriau – jie greičiau generavo idėjas ir produktyviau dirbo. Penktokams tai buvo tikras iššūkis. Mišriose porose – berniukas ir mergaitė – gražiai persipynė drąsa pradėti, kruopštumas užbaigiant ir mokymasis vienas iš kito. Emocijoms atslūgus, penktokai sukūrė keisčiausius piešinius – nuo įprastų, su zuikučiais, iki Velykų šventimo neįprasčiausiose vietose.

Vienintelis privalomas akcentas – margutis, pavasario, gamtos pabudimo ir atsinaujinimo simbolis. O visa kita – vaikų išmonė bei drąsa fantazuoti. Su mokiniais nuolat aptardavome Mąstymo mokyklos įgūdžius, kuriuos galima lavinti kuriant kartu. Vaikai mokėsi komponuoti teminį piešinį taip, kad kiekvieno indėlis atsispindėtų bendrame darbe.

Svarbus įprotis – turimų dailės žinių ir piešimo įgūdžių taikymas, pasirinktos technikos naudojimas. Vaikai mokėsi spalvinti, ryškinti, detalizuoti piešinį, perimdami vienas iš kito piešimo stilių. Daugeliui piešti kartu sekėsi lengvai, kitiems reikėjo mokytojo pagalbos.

Sunkiausia – užbaigti piešinį: viską nuspalvinti, išryškinti pirmąjį planą, taikyti kitose pamokose įgytas žinias – pavyzdžiui, taisyklingai pavaizduoti augalus, jų lapelius ir žiedlapius, laikytis žmogaus proporcijų, taikyti simetrijos ir apšvietimo principus. Galiausiai – reikia dirbti atkakliai ir kantriai, o tai – sunkiausia. Ypač tada, kai vaikai (ar jų tėvai) pasirenka vertinti darbą tik pažymiu ir nėra motyvuoti siekti geriausio rezultato.