Pažintinė išvyka į Lenkiją.

Keliauti po įvairias šalis visada smagu, tačiau tai daryti su gera draugija – šimtą kartų smagiau. Todėl mes, 5c klasė, nusprendėme gegužės 1–3 dienomis vykti Lenkiją. Kelionės metu aplankėme Krokuvą, Zakopanę ir Aušvico-Birkenau memorialinį muziejų Osvencime. 
                      Krokuvoje išgirdome legendą apie Vavelio drakoną, sužinojome, kodėl prie šventųjų Vladislovo ir Stanislovo bažnyčios vartų kabo mamuto ir dinozauro kaulai, gidas papasakojo apie Zigmanto varpą - vieną iš didžiausių pasaulyje. Sužinojome, kur yra palaidotas karalius Vladislovas III, karalius Jogaila ir jo žmona karalienė Jadvyga, taip pat Tadas Kosciuška, Adomas Mickevičius bei kiti svarbūs asmenys.
Labai patiko vaikščioti po itin jaukų Krokuvos senamiestį, kuriame važinėja arkliais pakinkytos karietos, o Krokuvos gyventojai aplink senamiestį keliauja tramvajais. Pagrindinėje miesto aikštėje klausėmės, kaip groja vis nutrūkstantis trimitas, o laisvą laiką leidome nedidelėse parduotuvėlėse ir kavinėse. 
                      Antroji diena buvo skirta Zakopanei – miestui, kuris susijęs ir su lietuvių rašytojo Jono Biliūno vardu: sužinojome, kad Jonas Biliūnas, vienas pirmųjų gyvenęs tik iš literatūros, atvykęs į Lenkiją gydytis džiovos, suprato, kad kalnai turi gydomųjų savybių, nes jie padėdavo net sergant tuberkulioze. Deja, nesulaukęs trisdešimties metų, J. Biliūnas mirė. Aplankėme ir vietą, kur kadaise jis buvo palaidotas (rašytojo palaikai 1953 m. buvo perkelti į Anykščius). Taip pat šią dieną funikulieriumi pakilome į Gubaluvkos kalną. Ten pavažinėjome vasaros rogučių trasa, pasivaikščiojome ir grožėjomės kalnų bei Zakopanės miesto panorama. O vakare mūsų laukė pramogos baseine. 
                      Trečią dieną aplankėme Aušvico memorialinį muziejų. Buvo itin liūdna stebėti, ką II pasaulinio karo metu turėjo išgyventi žydų ir kitų tautybių žmonės. Šiame muziejuje tyrinėjome visas vietas kartu su vietine gide. Iš gidės pasakojimų sužinojome, kad žydų tautybės žmonės važiuodami į koncentracijos stovyklas nežinojo, kad jie tiesiogine ta žodžio prasme važiuoja tiesiai į mirtį, todėl buvo pasiėmę daug daiktų ir gerai nusiteikę. Tik atvykę suprato, kad daugiau niekada nepamatys savo gimtųjų namų. Iš jų paėmė visus daiktus, drabužius. Juos visus plikai nuskuto. Taip pat jie neturėjo jokio privatumo ar teisių. Taisyklės ir dienotvarkė ten buvo dar griežtesnė. Žmonės keldavosi penktą ryto, gaudavo labai nedaug valgyti ir visą dieną dirbdavo sunkius darbus. Pabėgti iš ten buvo visiškai neįmanoma. Ši ekskursija sukėlė daug minčių, privertė suvokti, kad gyvename labai turtingais ir geras laikais.
                      Kelionė į Lenkiją ne tik suartino mūsų klasę, bet ir buvo labai turininga ir įdomi. Dabar galime džiaugtis naujomis žiniomis ir patirtimis.

Andrėja Valytė, 5c klasė