Spektaklis "Makbetas" geležinkelio depe

„Dorybei mirus, ar bėra prasmė

Gyventi garbei?“

Viljamas Šekspyras „Makbetas“

Spektaklis geležinkelio depe

    Penktadienis. Darbo savaitės pabaiga. 27 Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos bendruomenės nariai. Mokytojai, gimnazijos direktorė, mokiniai, jų tėvai. Gimnazijos kiemas. Vienas tikslas – praturtinti vidinį indą naujomis mintimis. Pamaitinti besotį protą. Visi drauge susirenkame sutartu laiku ir keliaujame į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą, režisieriaus Aleksanro Špilevoj režisuotą spektaklį „Makbetas“ (daugiau apie spektaklį - MAKBETAS - Juozo Miltinio dramos teatras (miltinioteatras.lt)). Vykstame jau tradicija  tapusiu maršrutu, skubame sužinoti,  kuo šįsyk nustebins aktoriai. Ne ką mažiau mus intriguoja ir pasirinkta vieta - Aukštaitijos siaurojo geležinkelio Panevėžio depas. Išties ne kasdien gali atsidurti tokioje erdvėje, o juolab pasižiūrėti spektaklį ir susitikti su mūsų gimnazijos draugu, aktoriumi Emiliu Pavilioniu.

    Kelionė netruko ilgai, atvykome numatytu laiku, susėdome ir pasinėrėme į režisūrinės magiją. Pirmi akordai, pirmi šviesų specialieji efektai ir pirmieji tekstai paliko gerą įspūdį. Sakoma:  „Nespręsk apie knygą iš viršelio“, bet šiandien ne tas atvejis. Scenografija, muzika, aktorių apranga ir geležinkelio depo detalės, viskas derėjo idealiai. Jau po pirmųjų dešimties minučių tapo aišku, jog režisierius ir aktoriai padarė taip, kad liktume sužavėti iki spektaklio pabaigos.

    Spektaklis nėra pats trumpiausias, bet tos trys su puse valandos tiesiog ištirpo. Nebuvo nė akimirkos, kad dinamiškas veiksmas leistų nuklysti mintimis į darbo rutinos ar buities klajones. Pati mintis perteikta pjesę sumoderninant, bet kartu paliekant originalią mintį. Bet gerai pagalvojus, o kas gali pasikeisti?. Jei garsusis dramaturgas Viljamas Šekspyras pateikė tai, kas opu buvo tuomet ir tai, kas liko šiandien – besąlygiškas valdžios troškimas, godulys, baimė, socialinis aklumas. Režisierius tai parodė dar sykį, priminė, kad tai, kas vyksta nūdienos visuomenėje, niekur nedingo. Kad dėl valdžios ir siekio ją išlaikyti žmogus apanka, paniekina visas žmogiškąsias vertybes ir galiausiai grįžta prie Darvino ištakų – tampa gyvuliu. „Dorybei mirus, ar bėra prasmė Gyventi garbei?“ – šekspyriškasis klausimas, į kurį žmonija po tiek negandų dar tebeieško atsakymo.

    Scenos prožektoriams užgesus ir tamsą pakeitus salės apšvietimui  visi žiūrovai atsistojo ir aktorius apdovanojo bene didžiausiu įvertinimu - plojimais ir šūksniais. Na, o žiūrovams išsiskirsčius, tradiciškai susitikime su aktoriumi Emiliu Pavilioniu. Aptarėme jo vaidmenį, patį spektaklį. Emilis pašmaikštavo, pasakojo daugiau apie spektaklį.  Įsiamžinome scenoje su aktoriais. Kaip prasitarė Emilis, jo kolegos jau žino, kad jis sulauks draugų iš Trakų. Išties smagu ir jam, ir mums. Tai ryšys, kurį suformavome, tai vadiname tradicija, bet kartu, tai daugiau -būdas parodyti, kad nepamirštame, kad ryšys su bendruomene niekur nedingsta.

    Atsisveikinome su Emiliu, tradiciškai pasakę: „Mes grįšime“. Žinoma, jog lauksime su nekantrumu naujojo teatro sezono, vyksime susipažinti su Panevėžio regionu.

Ačiū visai bendruomenei.