Paskutinis skambutis. 51 laida

ABITURIENTŲ KALBA

Atrodo, visai neseniai pirmą kartą atvėrėme šios mokyklos duris – buvome dar visai maži, pasimetę, viskas atrodė taip neįprasta ir nepažinta. Žinoma, net negalėjome pagalvoti, kad kada nors gimnazijos duris užversime paskutinį kartą. Kiek daug įvyko per šiuos ilgus metus: įgijome begalę žinių, susiradome naujų draugų, daug juokėmės, kartais verkėme. O kas gi galėtų pamiršti tą karantino laikotarpį, kai apsimesdavome, kad neveikia mikrofonas, norėdami ilgiau pamiegoti ar pavalgyti... Šiandien susirinkome čia kaip brandžios, sąmoningos asmenybės, pasiruošusios atverti naują gyvenimo etapą ir priimti kylančius iššūkius. Kaip keista pagalvoti, kad vos po dviejų dienų sėdėsime šioje salėje ir rašysime pirmąjį valstybinį brandos egzaminą – visi šie metai, praleisti tarp mokyklos sienų, prabėgo tarsi akimirka. Branginkime likusias dienas kartu: paskutinius pasisėdėjimus kabinetuose, kuriuose pirmą kartą išgirdome apie Pitagoro teoremą bei literatūros rūšis, paskutinius pasivaikščiojimus koridoriais, kuriais tiek kartų bėgome į pamokas...

Pirmiausia norime padėkoti mūsų mokytojams. Ačiū Jums už neišsemiamą kantrybę, už tai, kad tikėjote mumis net tada, kai mes patys nelabai tikėjome savimi. Ačiū už tai, kad kiekviena diena Jūsų dėka virto ne tik biologijos, geografijos ar literatūros pamoka, bet ir gyvenimo pamoka. Už suteiktas žinias, kurių prireiks visą gyvenimą – arba bent jau egzamino metu.

Taip pat norime padėkoti mūsų klasių auklėtojoms. Ačiū už tai, kad niekada nepalikote mūsų bėdoje ir iš visų jėgų stengėtės išugdyti mus dorais, draugiškais ir nuoširdžiais žmonėmis. Per aštuonerius metus tapome daugiau nei draugais – tapome šeima, apie kurią būdami penktokai galėjome tik pasvajoti. Jūs, auklėtojos, šios mūsų, pripažinkime, nelengvos bei iššūkių kupinos kelionės metu ėjote koja kojon su mumis, vedėte mus už rankos, palengvindamos karčią mokslų naštą ir kasdien praskaidrindamos mums dieną.

Nuoširdžiai dėkojame ir mūsų tėveliams – Jums turėtų būti įteikti ne tik padėkos raštai, bet ir medaliai. Už tai, kad buvote mūsų ramstis visus šiuos metus: kėlėte mus rytais, ruošėte pusryčius, priminėte apie kontrolinius ir niekada nepamiršdavote paklausti: „Padarei namų darbus?“ – žinodami, kad atsakymas greičiausiai bus „ne“. Ačiū už rūpestį, už šilumą. Žinokite – mes Jus labai mylime, net jei kartais pamirštame tai pasakyti garsiai.

Norime nuoširdžiai padėkoti ir mokyklos administracijai, direktorei, pavaduotojams, valytojoms, valgyklos darbuotojoms, budėtojoms, bibliotekos darbuotojoms – už tai, kad leidote ir padėjote mums įgyvendinti didžiausias svajones, organizuoti įvairiausius renginius, už švarias klases, koridorius bei kitas mokyklos erdves, už skanų maistą ir sukurtą jaukią aplinką.

Ir galiausiai kreipiamės į Jus, mieli abiturientai, draugai. Atėjo laikas atsisveikinti su šia nuostabia, bet jau šiek tiek per maža tapusia vieta – mūsų mokykla. Mes visi eisime skirtingais keliais, tačiau nepamirškime: esame ta pati laida, tie patys žmonės, kurie vieni kitiems skolindavo rašiklius, keisdavosi užrašais, atsakymais per kontrolinius ir palaikydavo vieni kitus per sunkiausias dienas. Linkime Jums daug stiprybės, sėkmės artėjančiuose egzaminuose. Ir nenukabinkite nosių, jei kartais kas nepasiseks – žinokite, kad viskas bus gerai ir viskas mums pavyks.