Lietuvos pajūryje

      Birželio 10-11d. IIa, 1c, 7b, 7c, ir IIIb klasės mokiniai važiavo į ekskursiją. Kelionės kryptis - Palanga, Nida ir Plungės rajonas.  Aplankėme tokias vietas kaip Nidos gintaro muziejus, negyvosios kopos, Parnidžio kopa, šaltojo karo muziejus bei Kormoranų gyvenvietė Nidoje. Išvažiavome iš Trakų anksti ryte, visi buvome neišsimiegoję, tačiau ilgai budintis nereikėjo, susitikus su draugais iškart veide atsirado šypsenos, visi greitai pabudome ir pajudėjome link pirmos savo stotelės - Nidos. Kelias buvo netrumpas, tačiau per daug neprailgo, kelionėje į priekį dainavome, plepėjome ir net nepastebėjome, kaip greitai mes atvykome į Nidą. Pirma vieta, kurią aplankėme Nidoje, buvo Kormoranų gyvenvietė, ji atrodė labai įdomiai ir neįprastai, nors Trakuose jau keliose salose jie (paukščiai)  yra apsigyvenę, tačiau teik daug jų dar nebuvome matę. Po to važiavome į Mizgirių gintaro muziejų, jame turėjome turiningą bei įdomią edukaciją, kuri buvo pateikta filmuko forma, todėl stebėti buvo lengva. Sužinojome, kaip susidarė gintaras, kokios yra jo rūšys, išmokome atpažinti tikrą gintarą nuo netikro. Čia galima buvo ne tik paliesti įvairių formų gintaro luitus, bet ir užuosti lietuviško aukso kvapą.

       Po muziejaus keliavome į Parnidžio kopą, Parnidžio kopa pareikalavo mūsų jėgų, bet buvo verta pamatyti nuostabių vaizdų. Iki kopos ėjome pėstute, žvalgėme patį miestelį. Kopos viršuje aplankėme ir saulės laikrodį. Po šių veiklų buvome išalkę, tad visi bėgome valgyti, Nidos kavinėse paragavome įvairių skanėstų ir atgavę jėgas autobusu pajudėjome link Negyvų kopų. Nors jos ir vadinasi Negyvosios kopos, jos buvo net labai gyvos. Ėjimas kopomis išbandė tiek mūsų kantrybę, tiek ištvermę, į jas lipti buvo tikras iššūkis. Ėjome gražiai sutvarkytu mediniu takeliu, jo pabaigoje teko nusiimti batus ir basomis kopti toliau. Rodos, kelias nesibaigs, visi ėjome dūsaudami, tačiau užkopę tikrai nesigailėjome. Nuo kopų viršaus buvo labai įspūdingas vaizdas, kur matėsi jūra ir Kuršių marios. Pasigrožėję ir padarę keletą kadrų, patraukėmė žemyn, einant atgal patys pastabiausi mokiniai dar pamatė ir jūrinį erelį. Po to autobusu važiavome iki Palangos, buvo ramu, visi buvo tylūs ir norėjo pailsėti prieš vakarą Palangoje. Palangoje  išsidalijome kambarius, įsikūrėme. Po to keliavome kas kur: vieni valgyti picos, kiti- sušių, treti- vaflių, nors, manome, vaflius valgėme visi. Pavalgę J. Basanavičiaus gatve ėjome link Palangos tilto palydėti saulės. Saulėlydis pasitaikė įstabus. Vakare dar šiek tiek pabuvome su draugais ir ėjome miegoti, ryte paskutinį kartą nuėjome prie jūros, atsisveikinome, praėjome J. Basanavičiaus gatve, vėl pavalgėmė vaflių ir keliavome į autobusą. Mums sausiems grįžti nepavyko, nes čia pat mus užklupo lietus. Šlapi, laimingi ir pavargę pajudėjome į Plungės rajoną, kur mūsų laukė Šaltojo karo muziejus.   Plateliuose mus pasitiko gidė, kuri iškart pradėjo edukaciją.  Ėjome į sovietinės armijos požeminę termobranduolinių raketų paleidimo aikštelę, pabuvojome muziejuje, jame pamatėme daug įdomių ir šiurpą keliančių dalykų: raketos modelį, valdymo pultus, iš kurių duodami įsakymai, vietą, kurioje beveik du dešimtmečius buvo laikoma kovinė raketa, pažiūrėjome ir politinės propogandos plakatus. Šis muziejus buvo mūsų kelionės paskutinis objektas, skatinantis pamąstyti apie laisvę ir saugumą. Taigi, saugūs, pavargę, laimingi, daug matę ir patyrę grįžome namo.

 

 

 

 

 

Autorius:
Emilija Aleksandravičiūtė ir Ema Račkauskaitė

Nuotraukos:
Gintarė Padvelskienė

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos
  • Elektroninis dienynas
  • Tėvams
  • Mokiniams
  • Mokytojams
Naujienų archyvas