Beprotiškai fantastiška 7a klasės diena Vilniuje

  • Paskelbta: 2022-10-23
  • Kategorija: Renginiai

“Nuotykis yra kelias. Tikrasis nuotykis – nepriklausomas, savitikslis ir dažniausiai rizikingas – priverčia tave tiesiogiai susiremti su pasauliu. Su tikruoju, o ne menamu. Tavo kūnas susidurs su žeme ir tu tapsi liudininku. Šiuo būdu būsi priverstas pažinti beribį žmonijos gerumą ir bedugnį jos žiaurumą ir, tikriausiai, suvoksi, jog pats savyje talpini abu šiuos reiškinius. Tai tave pakeis. Jau niekada niekas nebus juoda ir balta.” 

Mark Jenkins.

  Laisvalaikį galime praleisti įvairiai, vieni iš mūsų renkasi vartytis savaitgali lovoje, kiti gi pasirenka skaitymą, filmų-serialų žiūrėjimą arba būvimą gamtoje su gerų draugų būriu. Pastarieji kaip tik ir susirinko 2022-10-22 d. rytą prie Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos. 7a klasės mokiniai su technologijų mokytoja Rasa Kondrotiene, bei klasės vadovu Andriumi Storta nusprendė praleisti laisvadienį kiek kitaip. Nežiūrėti į virtualų ekraną, o viską patirti gyvai. Tad ilgai nelaukę patraukėme į Trakų traukinių stotį, o iš ten į nuotykį. 

  Po visų meteorologinių gąsdinimų jog bus labai prastas oras, mes nepabūgome, drąsiai išvykome tikėdami, jog diena bus beprotiškai fantastiška, kad įspūdžių rasime kiekviename žingsnyje. O taip ir nutiko. Oras mus lepino ir saulės spinduliais ir rudeniška šiluma. Atvykę į Vilniaus Traukinių stotį, jau tradiciniu keliu (per Pilies gatvę) patraukėme link Vilniaus Energetikos ir technikos muziejaus. Eidami pakeliui pasidarėm keletą tradicinių nuotraukų, šį syk sutapo, jog įsiamžinome prie dviejų “varpininkų”  dr. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Atvykome prie energetikos muziejaus su šiokia tokia laiko atsarga, taigi mokytojai pasiūlė nueiti ir pasižiūrėti kaip atrodo menininkų iš Ukrainos ir Estijos,  O.Titos ir Mihkelio Joala bendras darbas „Do peremogi / Iki pergalės“. Kurį bendromis pastangomis sukūrė ant apleisto ir be pradedančio griūti pastato. Piešinio aukštis siekia 27 metrus, o bendras plotas – didesnis nei 200 kvadratinių metrų. 

  Na bet juk keliavome į energetikos muziejų, tad grįžome į jį ir pasinėrėme į buvusias pirmosios viešosios Vilniaus elektrinės erdves. Kuri labiau nei bet kada traukia praeivių žvilgsnius ir griauna nusistovėjusius tradicinio muziejaus stereotipus. 2003 m. atidarytas, o 2008 m. rekonstruotas muziejus, padėjo mums susipažinti su to meto elektrinės erdvėmis, sužinojome, jog tai buvęs ypatingos apsaugos reikalavęs pastatas, pažaidėme interaktyvų žaidimą, kurio metu, galėjome pasijusti elektrinės operatoriais ir gelbėti miestą bei jo infrastruktūrą susidūrus su elektros energijos trūkumu ir pertekliumi. Muziejuje išplėsta, energetikos temai skirta ekspozicija. Lankytojams leidžia pasivaikščiojimas tarp garo katilų, turbinų, generatorių, kondensatorių ir sudėtingų vamzdynų – pajusti tokio pobūdžio industrinių objektų dvasią. Ekspozicijas taip pat papildo informaciniai terminalai bei veikiantys Kruonio hidroakumuliacinės ir Ignalinos atominės elektrinių maketai. Be visa ko susipažinome ir su spaustuvėse naudota spausdinimo technologija, patys galėjome literų pagalba atsispausdinti savo vardą arba patikusią frazę, išgirsti spaudos atsiradimo istoriją. O kur gi dar smagi pramoga esanti pačiame muziejuje – tai greitasis nusileidimas tuneliu. Kiek gerų įspūdžių susikūrėme bandydami pagerinti nusileidimo rekordą, vienam iš mūsų pavyko pasiekti 32 km/h greitį. 

  Nuotykius tęsėme keliaudami į Skalvijos kino centrą kuriame buvome užsisakę pagal edukacinę programą “Mokausi iš kino” estų vaidybinį filmą “Apverstas bokštas”. Psichologai pataria, jog geriausia nevertinti, o mėgautis. Bet mes ir mėgavomės ir vertinome. Kaip gali tokio nuostabaus filmo neįvertinti ! Filmas, kuris nepaliko abejingų, filmas, kurio metu kiekvienas galėjo ,,rasti save", savo gyvenimišką situaciją. Tai ir bendravimas su suaugusiais, ir meilė, - ko tik nepadarysi, kai myli, net ir nusikalsti prieš save ir kitą. Ką gali padaryti baimė ir visuomenės sukurti stereotipai? Filmo pavadinimas ,,Apvertas bokštas”, jį bežiūrėdami nesunkiai supratome, jog režisierius pateikė savotišką sąsają su  pasaka ,,Auksaplaukė”,  tik šiuo metu bokštas kyla ne į viršų, o į gylį - duobė. O juk ,,duobėje” gali atsidurti bet kuris iš mūsų, bet ar kiekvienas ras drąsos ir lyderystės padėti iš jos išlipti. Po filmo peržiūros mūsų laukė filmo aptarimas, radome daugiau atsakymų, nuspėjome tai, ką paslėpė režisierius, mums kilo įvairių minčių, sąsajų su kitais autoriais, pavyzdžiui,  Lewis Carroll ,,Alisa stebuklų šalyje” arba William G. Golding ,,Musių valdovas”. Filmą rekomenduojame pasižiūrėti kiekvienam, nes tai filmas neturintis amžiaus cenzo, o jame pamokančių situacijų ras tikrai kiekvienas. Jaunuoliui smigs į sąmonę ir širdį patiriami kasdieniai išgyvenimai, o suaugę netyčia gal ras ir save. Šis filmas, savotiškas veidrodis, kuris padeda pamatyti plačiau, ne tik tai, ką mato žmogus tiesiai priešais save. Na, o papietavę keliavome toliau. 

  Trečioji ir paskutinė mūsų stotelė buvo orientuota pažinčiai su  senovės baltais, jų kultūra, papročiais, drabužiais bei gyvenimu. Mes mintimis ir kūnu persikėlėme į Lietuvos nacionalinio muziejaus ,,Senąjį arsenalą”, edukacijos ,,Baltų ainiai. Kas?!” metu  teko proga susipažinti su naltų atsiradimu, Baltijos šalyse istorija, stebėjome, kokią įtaką žmogaus gyvenimui darė šiltėjantis klimatas, kaip keitėsi ir evoliucionavo žmogaus naudoti įrankiai bei gyvenimo ir mirties papročiai. Ekspozicija pilna paslapčių, jas mums padėjo atskleisti gidas, be jo tikrai nebūtume tiek daug sužinoję bei pasinėrę į didesnį žinių gylį. Ekspozicijos pabaigoje  dviem iš mūsų teko garbė apsirengti drabužiais, kuriais rengėsi baltų moterys ir vyrai. Teko pripažinti, jog apdarų buvo nemažai, o žinodami, kokiame amžiuje gyveno mūsų palikuonys, stebėjomės, kiek daug darbo tekdavo įdėti, norint juos pasidirbinti. 

  Bet,  kaip sakoma, viskas, kas turi pradžią, turi ir  pabaigą. Tad kelionės pabaiga prasidėjo ten, kur buvo ir jos pradžia. Vėlgi Vilniaus Pilies gatve greitu žingsniu nukakome iki Vilniaus traukinių stoties, o iš ten jau namai namučiai  nebe taip ir toli. Grįžome namo pilni įspūdžių. Pasibuvome su draugais, smagiai praleidome laiką. Ir visiškai nesigailėjome, jog vieną iš savaitgalio dienų galėjome praleisti kitaip. Pagrindinis draugas buvo ne telefono ekranas, o klasė draugas, esantis šalia ir išdaigos su juo. Sakome iki kitų nuotykių, o jie jau nebe už kalnų.   

Autorius:
Andrius Storta

Nuotraukos:
Daiva Šmigelskaitė Mačiulienė

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos