Kas tas „Gyvasis lėlių muziejus“?

Ar žinojote, kad kai kurie Vilniaus senamiesčio namai jaunesni už rūsius? Viename iš tokių senų rūsių gyvena kaukės, afišos ir lėlės, kurios jau nebevaidina „Lėlės“ teatre. Jos atgyja edukatoriaus, lėlių teatro režisieriaus ir dailininko Rimanto Driežiaus istorijose, kurių jis žino galybę ir negirdėtų.

                      6b ir 6c „Atvirosios klasės“ (kartu su mokytojo padėjėja Natalja Pranckevičiene) ir lavinamosios klasės mokiniai (su Tamara Čaikovskaja ir Loreta Nasutavičiene) su smalsumu klausėsi žymiojo lėlininko pasakojimų apie skirtingas lėles: lazdelines, rankines, pirštinines, marionetes, lėles be galvos, lėles be kūno, kt. Drąsiausieji vaikai netgi galėjo patys išbandyti lėlės galvą ir trumpam tapti aktoriumi!

                      Tarp daugybės įvairių muziejaus eksponatų mokiniai atpažino lėles herojes, kurias jau žinojo iš literatūros pamokų – Vytautės Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“, Lewis Carroll „Alisa Stebuklų Šalyje“, kt. kūrinių. Lėlių teatro žinovas R. Driežis supažindino vaikus su mechaniniu teatru ir netgi mažai kam girdėtu lėlių kinu, kuris gali būti dokumentinis. Vaikai savo akimis išvydo lėlių filmą apie lietuvių mitologines būtybes (pagal Gintarą Beresnevičių): aitvarą ir barzdukus.