Už lango teškanti rudeninė muzika

„Ne jiems, o mums, ne dėl jų - dėl mūsų
Aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę,
O savąją pasėjęs vidury tuščio lauko
Iš naujo užauginsiu muziką, kuri saugo.”

Gabrielius Liaudanskas

    Už lango teškanti rudeninė muzika ir pilkas dangus pasitiko mūsų gimnazijos 7a ir 8a klasės mokinius bei jų klasių vadovus Neringą Gliebienę ir Andrių Stortą lapkričio 11 dieną. Nors meteorologinės sąlygos ir bylojo, jog mums teks susidurti su „verkiančiu” dangumi, tačiau tai nė kiek nenumaldė noro kelti savo kultūrinį lygį. Juk yra ir posakis: „Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga”. Išties mus ne tik dangaus mušamieji neramino, bet ir vėluojantis autobusas, dėl tam tikrų techninių nesklandumų teko palaukti „aštuonračio”, tačiau operatyviai viską susitvarkėme, o kad laukimo laikas neprailgtų, organizavome papildomą žygį prie Galvės ežero, pasivaikščiojome naujuoju taku. Bet juk mūsų tikslas –  išvyka „Pažintis su rudenėjančiu Kaunu“, tad skubame į autobusų stotį, nes mūsų jau laukia.

    Susiskaičiuojame, pasitikriname darbo vietas ir leidžiamės į dar vieną nuotykį. Nespėjame ir pajusti, kaip 400 arklių genamas autobusas atvyksta į Kauną ir mus išleidžia Kauno pilies prieigose. Toliau kelionę tęsime savomis kojomis. Keliaujame draugiškai link Kauno Rotušės, na, o pakeliui pamatome švietėjo, rašytojo, istoriko, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus paminklą. Nepraleidžiame progos nusifotografuoti ir trumpai susipažinti su šios mūsų šaliai svarbios asmenybės istorija. Keliaujame toliau, nes mūsų pirmoji stotelė numatyta Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Žinoma, artėjant link muziejaus, kaip ir kiekvieną kaunietį ar Kauno miesto svečią, pasitinka Jono Mačiulio - Maironio skulptūra. Įsiamžiname - sustabdome laiką kadre. 

    Atvykus į muziejų mus padalina į dvi grupes, viena grupelė keliauja susipažinti su Maironio butu, jo buitimi. Sužinome, jog poetas gyveno ne vienas, o su savo seserimi Marcele Mačiulyte, taip pat jog buvo griežtas, pajuokauti mėgstantis, bet kartu ir studentų mylimas dėstytojas. Įėjus į poeto butą, mus pasitiko muzikos instrumentų meistro Jono Garalevičiaus Maironiui dovanotų kanklių - durų skambučio -  melodija ir kanklėse paliktas įrašas: „Mylimas Dainiau! Tų „kanklių balsai“, kurie Tau bedainuojant neskambėjo visai, nūnai tegu skamba amžinai, nes kankles tu iš miego prikėlei!“ Muziejaus darbuotojas  papasakoja įdomių faktų, sužinome, jog tarp Maironio ir Vytauto Didžiojo yra tam tikras bendras istorinis bruožas - abu nebuvo karūnuoti, didysis kunigaikštis taip ir nesulaukė savo karūnos, o poetas dėl meilės savo šaliai netapo vyskupu. Žinoma, faktų buvo pateikta ir daugiau, tad mums teliko juos „sugerti”.   

    Mūsų antroji grupė keliauja apsižvalgyti po istorinio namo rūsius. Sužinome jo statybos istoriją bei tai, jog namas ne visuomet buvo naudojamas kaip gyvenamosios paskirties pastatas, jame buvo  įkurdintos kareivinės ir arklidės. Tačiau Maironio dėka namas atgavo tikrąją savo paskirtį. Vargu, ar tas laikas, kurį praleidome, yra artimas tam, kurio reikia pažinti visai Maironio gyvenimo ir kūrybos istorijai, tačiau išeiname pasakę ,,ačiū". Ir tas ,,ačiū" tariamas ne tik muziejaus darbuotojams, bet ir mintimis siunčiamas poetui už saugotą ir puoselėtą lietuvių kalbą, Lietuvą. 

    Pažintis su rudenėjančiu Kaunu tęsėsi toliau, mus pasitiko gidė Vaiva ir papasakojo, kaip kauniečiai ir Kauno svečiai galėdavo vos žengę vieną žingsnį pasenti 13 dienų, kiek laiko truko kelionė arkliais iš Vilniaus į Kauną ir atgal. Nelikome be žinių ir apie Lietuvos upių „tėvą” Nemuną. Sužinojome, kiek jis buvo išsiliejęs iš krantų ir kada buvo didžiausias potvynis. To potvynio atminimo lenta simboliška, bet pritvirtinta prie Vytauto Didžiojo bažnyčios sienos. Prie tos pačios bažnyčios ant suoliuko laike įamžintas sėdintis  Juozas Tumas-Vaižgantas su šuneliu Kauku. Bekeliaudami sužinome, kodėl vis dar randamos Napoleono kariuomenės švarkų sagos. Išties šiurpi istorija, tačiau tokia ta istorija, tokia ta tų dienų realybė. Pasirodo, kad dėl įšalusios žemės ir didelio karių mirtingumo nebuvo ga;ima jų laidoti, tad karių kūnai buvo nardinami po Nemuną kausčiusiu ledu. Tai ir buvo priežastis, kodėl Kaune nėra šios kariuomenės karių kapų. 

    Paėję dar šiek tiek atsiduriame Laisvės alėjoje, nukeliaujame prie Jono Mačiulio-Maironio amžinojo poilsio vietos, susipažįstame su esperanto kalbos pradininko Liudviko Zamenhofo istorija, sužinome, kodėl Kaune yra jo pavarde pavadinta gatvė. Taip pat nukeliaujame prie šv. Gertrūdos bažnyčios, sužinome, jog ji yra mažiausia Kaune, o kartu ir galimai turėjusi seniausią kryžių Kaune. Išliko tik jo fragmentas. 

    Keliaudami Laisvės alėja, ateiname prie paminklo Vytautui Didžiajam. Nusifotografuojame. Kita mūsų stotelė - Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika ir jos terasa. Įsigyjame bilietą ir pasikeliame pasižvalgyti į rudenine muzika apgaubtą Kauną. Vaizdas išties užburia, o mokiniai klausia, ar dar bus galima čia atvykti, kai švies saulė. Atsakymas teigiamas, Kaune dar liko neištyrinėtų kampelių, gatvelių, tad tikrai dar atvyksime. Pasigrožėję Kaunu, leidžiamės laiptais žemyn. Suskaičiavome - 146. 

    Nusileidus mūsų jau laukia „arkliai”, keliaujame į tamsa apgaubtą Pažaislio vienuolyną. Deja, jau tamsu, tad vienuolynas lankytojams uždarytas, tačiau galime susipažinti su jo istorija ir galiausiai nukeliauti prie Kauno marių. Čia pažintis su Kaunu ir gide Vaiva baigiasi. Atsisveikiname tardami „iki kito pasimatymo” ir keliaujame namo. 

Mokinių mintys

Labai patiko kelionė. Tik oro sąlygos galėjo būti geresnės. Pasivaikščiojom, pavalgėme bei sužinojome daugiau apie Kauną.  Meilė, 8a

Ilgai vaikščiojom. Kaunas gražus. Labiausiai patiko Kauno marios.  Lavija, 8a