Sidabru suspindusi istorija

Rimgailė:
Ši olimpiada parodė, jog nereikia bijoti priimti iššūkių, pagilino supratimą apie tai, kokios iš tiesų tos mokslo šaknys karčios, bet vaisiai būna saldūs. Reikia dėkoti istorijos mokytojai Kristinai Urbienei, kuri įdėjo labai daug pastangų į mano pasiruošimą ir tikėjo manimi, kai pačiai pritrūko drąsos. Iš pradžių tikrai nelabai norėjau dalyvauti, bet ne visada turime pasirinkimą (ačiū, mokytoja), tad teko priimti iššūkį ir dalyvauti mokykliniam etape (čia dar buvo visai smagu, nes ruoštis daug nereikėjo, o ir dalyvavo daug klasiokų, tai ėjom visi kartu). Tada pasirodė, kad moku daugiau nei galvojau ir patekau į rajoninį etapą (čia jau pasidarė liūdniau). Nemeluoju, bet mokytoja per atostogas atsiuntė konspektus, kurių bendra apimtis buvo apie šimtą A4 PDF puslapių, kilo pasvarstymų, ar tik neatėjo metas pradėti prioritetizuoti savo laimę ir poilsį. Na, puslapis po puslapio,  truputis ašarų ir viskas vis dėlto buvo perskaityta. Išėjusi iš kabineto, kuriame teko spręsti rajoninio etapo užduotis, atrodė, kad nesąmonių ,,prikeverzojau". Pasirodo, kitiems dar prasčiau sekėsi… Na, tada teko ruoštis respublikiniam etapui. Tada nuo mokytojos gavau lauknešėlį su šešiom istorinėm knygom ir vėl iškilo klausimas, kodėl aš sutikau, kai egzaminai ,,ant nosies"? Bet ką padarysi, jei pradėjai, reik pabaigt. Ne visos knygutės ir straipsniai buvo perskaityti, bet buvo emociškai pasiruošta ir į Klaipėdą išvažiuota beveik su šypsena veide. Šis dviejų dienų apsilankymas pajūry buvo ne tik akademinis iššūkis, bet ir proga geriau pažinti miestą, jo objektus, pamatyti jūrą ir užmegzti naujas pažintis. Realiai, jei nebūčiau susiradusi draugų, tai gal būtų kuo skųstis, bet viskas buvo geriau, nei tikėjausi ir laikas buvo praleistas geros nuotaikos. Smagu, kad ši olimpiada buvo nuotykis, kuris praturtino ne tik naujomis žiniomis, bet ir šiltais prisiminimais, įspūdžiais bei draugystėmis!
Mokytoja:
Rimgailė jau praėjusiais metais buvo istorijos olimpiados rajoninio etapo prizininkė, todėl man net nekilo man klausimų, ar šiemet ji dalyvaus istorijos olimpiadoje. Tikrai net nesvarsčiau tokios galimybės, kad Rimgailė galėtų  nedalyvauti. Atrodo, neverčiau labai stipriai, bet pasirinkimo, matyt, tikrai nedaviau. Mokyklinis, rajoninis etapas prabėgo taip greitai, kad net nespėjau reaguoti, nes tikrai labai daug dirbau, kad vaikai, besiruošdami rajoniniam etapui, turėtų visus konspektus. Ačiū ir vienuoliktokams bei dvyliktokams, kurie kasmet pasiduoda provokacijai - visi kartu ruošiame konspektus olimpiados dalyviams. Šįmet naujovė - į šią veiklą įtraukėme ir kitų mokytojų mokinius. Pasirodo, konspektai buvo stiprūs, leidę tapti sidabro laimėtojai respublikoje!
Kai jau Rimgailė laimėjo rajone, pati sau pasakiau, kad padariau viską, ką galėjau, toliau - jos darbas, todėl tikrai įteikiau lauknešėlį su istorinėm knygom. Per pamokas tik paklausdavau, ar skaito, kaip sekasi skaityti.(jos mažoji sesutė šeštokė pasakodavo man, kad Rimgailė namuose tik skaito ir skaito...)  Prieš pat išvykimą Rimgailei tiesiog pasakiau, kad važiuojam į Klaipėdą, į pajūrį smagiai praleisti laiką ir būti geros nuotaikos. Ir tai nebuvo dėl netikėjimo jos rezultatu, tiesiog norėjau, kad mokinė atsipalaiduotų. Tiesą sakant, buvau tikra, kad laureate Rimgailė taps. Bet rezultatas pranoko lūkesčius ir už tai esu labai labai dėkinga tau, Rimgaile. Ta triumfo akimirka išgyventa kartu, kai tave paskelbė antros vietos laimėtoja, - nepamirštamas, neišdylantis iš atminties jausmas. Tu šaunuolė, tu man - pats tikriausias patvirtinimas, kad įmanoma pasiekti tokių rezultatų, jei tik tiki ir nori. Ir va tas apetitas, kylantis bevalgant... Dabar aš dar noriu, kad tu gautum 100 balų iš istorijos egzamino...