Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spektaklyje "Atžalynas"

„Teatras turi kalbėti savo kalba, skverbdamasis į priežastis, o ne į padarinius. Tuo jis skiriasi nuo kitų medijų, socialinių tinklų, žiniasklaidos, televizijos. Ir net kino, kuris pretenduoja į mūsų vaizduotės pakaitalą. Teatras – atvirkščiai – kuria mūsų vaizduotes. Teatras neturi duoti atsakymų. Jis turi duoti emociją, kuri vėliau mūsų sąmonės šaldikliuose virsta išmintimi.“

Teatro režisierius Oskaras Koršunovas

    Teatras išties kalba sava kalba. Kalba, kurią reikia išmokti, kalba, kuri nėra įgimta, o įsisavinama taip, kaip išmokstame savo gimtąją kalbą ar bet kurią kitą. Kodėl verta mokytis būtent šios kalbos? Galbūt tam, kad galėtum suprasti nelengvą aktoriaus darbą? O gal tam, kad pabėgtum nuo kasdienybės? O gal tam, kad galėtum šio to išmokti iš pamokančių istorijų? O gal tam, kad pamiltum teatrą? O gal ....? Kiekvienas ras savo atsakymą, savo interpretaciją. Šio atsakymo Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos 7a, 7c ir 1b klasių mokiniai kartu su klasių vadovais Andriumi Storta, Sigita Zalitiene ir Sigita Misevičiene  kaip tik ir ieškojo režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Atžalynas“. Dviejų dalių spektaklyje galėjome išvysti tikros draugystės ir pasiaukojimo pavyzdį bei įsitikinti, jog tiesa visuomet laimi. Kiek daug netiesos matome kasdieniniame gyvenime, ką daro netiesa su žmogumi. Kaip žmogus su ja kovoja? Juk netiesa ir melas bei baimė yra išdėstytos vienoje ašyje. Tai yra žmogiško silpnumo priežastis. Nuolaidžiavimas baimei. Tačiau ar visuomet žmoguje galime rasti tiek drąsos, kiek jos rado pagrindinis veikėjas Petras Keraitis. Prisiimti kaltę ir sutikti su bausme, kurios esi nevertas, tik dėl to, kad tavo draugai galėtų toliau siekti to, apie ką svajoja. Ar kiekvienas tiek būtų pasiryžęs aukotis? Kazys Binkis įrodė, jog tai įmanoma. Ir tamsiausioje kertėje gali įsižiebti vilties kibirkštis ir galiausiai vėl įžiebti šviesą. Spektaklis „Atžalynas“ sužavi ir užburia nuo pat pirmos akimirkos, geriausia, ką gali padaryti, tai tiesiog įsijausti į aktorių vaidybą ir laukti vis naujų ir naujų vingių. Režisieriaus bei aktorių grupės darbas leido ir neskaičiusiems kūrinio suprasti pagrindinę mintį, suvokti, koks svarbus mums, mokytojams ir visai visuomenei, yra atžalynas - jaunoji karta. Aš dar geriau supratau  savajam „atžalynui“ skirtą misiją, kuo svarbus esu jiems aš ir kuo jie svarbūs man. Taip pat pasitvirtino R.Sharma išsakyta mintis: „Knygose rasi atsakymų į visus tau iškilusius klausimus. <...> Visas klaidas, kurias padarei ar padarysi gyvenime, kadaise yra padarę tavo pirmtakai. Ar manai, kad sunkumai, su kuriais tu susiduri, niekam kitam nebuvo iškilę?“, šiame kūrinyje įžvelgiau ne vieną iš mūsų, radau save ir žinau, jog einu teisinga linkme, jog ugdau ne vieną Petrą Keraitį ir jog visi jie užaugs dorais žmonėmis – Andrius Storta. 

    Spektaklis baigėsi, bet tik ne pažintis su teatru. Mūsų dar laukia ne viena salė ir ne vienas kūrinys. Artimiausia išvyka ir kitas pažinties su K. Binkio kūryba etapas jau greitai. Keliausime į Vilniaus Keistuolių teatrą, į spektaklį „Raulas keliauninkas“.

    Pabaigoje puikios įžvalgos, kuriomis pasidalino žiūrovė, išėjusi iš salės: „Spektaklis buvo išties nuostabus, bet kiek daug vaikų“. Persimetėme keliais sakiniais ir sutikome su mintimi, jog, kaip rašė ir pats Kazys Binkis, „veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau.“ Dar viena pastaba dėl žiūrovų šurmulio spektaklio metu. Tačiau ir čia mes sutarėme, jog tikrai ne vienas mokinys buvo teatre pirmą sykį ir tai jų pirmoji pažintis su tokio tipo kūryba. Teatro spektaklis - ne kino filmas, kuriame kadrai ir minties šuoliai kur kas greičiau išreiškiami, teatre reikia susikaupimo ir vaidinimą galima pajusti visais penkiais pojūčiais, tereikia suvaldyti impulsyvumą, o kartais atkakliai laukti to, kas tave sužavės. 

Ačiū visiems, kartu vykusiems mokiniams ir klasių vadovams, kad penktadienio vakarą skyrė kitokiai veiklai, kad galėjome socialinių tinklų gyvenimą bent keletui valandų iškeisti į buvimą drauge, dainas autobuse, bendravimą ir bendrystę. 

„Jaunystė – tai svajonės, tikėjimas, siekimas žygdarbių. Tai romantika ir lyrika. Tai dideli ateities planai, visų perspektyvų pradžia.“

N. Hikmetas

„Spektaklis labai sudomino, laikas bežiūrint neprailgo. Tik aktoriai galėjo kalbėti šiek tiek garsiau.“ – 7a klasės mokinė M.R. 

„Teatre buvo labai „faina“.  Spektaklis „Atžalynas“ buvo labai įdomus, gal net įdomesnis nei knyga. Gera ekskursija.“ – 7a klasės mokinė S.T.