Į gamtą – Dzūkijos pajūrį – į Marcinkonis

Į gamtą – Dzūkijos pajūrį – į Marcinkonis

Mus supanti didingoji gamta sugeba sukelti didingų minčių ir poelgių.

J. V. Gėtė

Baigėsi vasara, bet vasariška šiluma mus toliau lepina, todėl dar taip norisi pabūti lauke, pasidžiaugti rudeniškai vasariška gamta. Tad 6a ir 8a klasės moksleiviai rugsėjo 7 dieną kartu su klasių vadovais Neringa Gliebiene ir Andriumi Storta nusprendė pažinimo, komunikavimo, mokėjimo mokytis ir asmenines kompetencijas ugdyti gamtoje, o tiksliau Dzūkijoje įsikūrusiame Marcinkonių miestelyje.

Ankstų kelionės rytą kelią danguje rodė „Aušrinė“ – Venera, o rytas išties ankstyvas, mokiniai nuogąstavo, ar atsikels taip anksti, juk retas kuris į traukinių stotį pratęs atkeliauti šeštą valandą ryto. Bet susirenkam, dar tik brėkšta, o mes jau perone, laukiame mūsų traukinio. Štai ir jis. Mes vėl kelyje. Kelyje į nuotykį. Kelionė neprailgsta, bendraujame, pusryčiaujame ir nepastebime, kaip traukinys sustoja, o balsas iš garsiakalbio teigia, jog tai Marcinkonys. Išlipę iš traukino pasidarome bendrą nuotrauką ir patraukiame link informacijos centro, kuriame susipažįstame su Dzackagirio pažintinio tako schema ir lai žygis prasideda. Keliaujame mišku, grožimės Dzūkijos grožiu, pakeliui įlipame į Šaudzyklos kalną, ne sykį galime prisiliesti prie Grūdos upės. Gamta ir oras mus lepina. Nepastebime, kaip vėl atvykstame į Marcinkonis ir galime pasigrožėti juose esančia bažnyčia, miestelio senaisiais pastatais. O kaipgi be Dzūkijos pajūrio – Klonių kalno (Gaidzų kopa). Ir čia įsiamžiname atsiminimui, pabraidžiojame po smėlį, tik nesigirdi jūros, bet smėlis toks šiltas, kad tik gulkis ir ilsėkis. Bet ne ilsėtis atvykome, tad toliau mūsų grupė traukia link aukštapelkės su intriguojančiu pavadinimu „Meškos šikna“. Na, nei vieno, nei kito nepamatome, bet turime puikią progą susipažinti su aukštapelke, po ją šiek tiek pasivaikščioti. Dar kiek pasivaikštome ir keliaujame pietauti, kartu apsilankome Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centre esančioje ekspozicijoje ,Girių apsuptyje - Dainavos girios gamta ir žmones". Čia mūsų kelionė dar nesibaigia, juk reikia dar ir namo grįžti. Tad visi drauge keliaujame į traukinį. Įsigyjame bilietą ir prasideda  kelionė namo, kupina įspūdžių,  bendravimo, vaikiško klegesio. Atvykę į Senųjų Trakų traukinių stotį atsisveikiname ir grįžtame namo, dar kartą apmąstome dienos nuotykius, -nes diena prabėgo labai greitai, o įspūdžių padovanojo begalę.

,,Ačiū už šią nuostabią ekskursiją,  buvo labai labai linksma ir gera" - Saulė T. 8a klasės mokinė