49 - oji gimnazistų laida pakėlė sparnus naujam skrydžiui

Tu kalbėjai:

„Per žemę mes praeiname tik vienąsyk, tat būkime tvirti,

Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą, tas nesutirps mirty.“ – Vytautas Mačernis „Aš pažinau karalių tavyje“

    Dabar jau tikrai paskutinį kartą kreipiuosi į publiką kaip mokinys. Esu įpareigotas tarti žodį nuo būsimų studentų, tačiau niekas studentu netampa, nepabuvęs mokiniu. Todėl tikslingiausia būtų tarti žodį nuo buvusių mokinių.

    Mielieji, šiandien susirinkome po Trakų pilies skliautais, tikrai yra daug akmenų šios pilies pamatuose, kurie jautė, matė ir girdėjo Kęstutį, Vytautą Didįjį, kitus istorinės kunigaikštystės valdovus. Ne veltui susirenkame čia – Vytauto asmuo yra jungtis, kuri sieja mūsų mokyklos vardą ir valstybės istoriją, primena, kad esame Lietuvos piliečiai ir didžiosios kunigaikštystės istorijos liudininkai ir saugotojai. Šiandien mūsų gausimas Brandos atestatas ne veltui taip vadinamas. Juo parodoma mūsų branda, išsilavinimas, pilietiškumas, sąmonė, nuovoka ir visi kiti brandai būtini dalykai. Pasipuošę šiomis savybėmis jau neužilgo pradėsime gyventi kitaip. Laukia dar kiti pirmi kartai. Laukia naujos pažintys, nauji draugai, naujos meilės.

    Mieli tėvai ir mokytojai, galite į mus kreiptis Evangelijos pagal Joną žodžiais – „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“. Dabar mes, jūsų vaikai ir mokiniai, esame perkopę ne tik biologinę, bet ir oficialią brandą, didelėm raidėm įrašytą atestate. Aišku, tarnais niekada mūsų nelaikėte, bet dabar galite į mus drąsiai žvelgti kaip į suaugusius žmones. Ačiū jums, tėvai ir mokytojai, kad lydėjote mus šioje dvylikos metų kelionėje ir kartu sulaukėte, kol pasiekėm tos kelionės tikslą.

    Labai sunku paskutinį kartą kalbėti trumpai, todėl dar ne pabaiga. Mielieji būsimi studentai, jei kartais pagalvotumėte, kad galbūt dalis laiko mokykloje buvo iššvaistyta, prisiminkite, kiek puikių nutikimų įvyko šiuo laiku – dvylika rugsėjo pirmųjų, dvylika metų ekskursijų, dvylika metų juoko ir nejuoko, visiems įstrigęs karnavalas, šimtadienis, paskutinis skambutis, ir, aišku, išleistuvės. Kam aš visa tai išvardinau? O tam, kad žinotume, kad gyvenimui prasmę suteikia mūsų paliktas pėdsakas – sudainuota daina, tartas geras žodis, vėliau – užauginti vaikai, pasodinti medžiai, užsimezgusios, išsprogusios ir sužydusios draugystės.