Laisvės šviesa, kuri bėga per Trakus: 35-osios Sausio 13-osios minėjimas Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje

Laisvės šviesa, kuri bėga per Trakus: 35-osios Sausio 13-osios minėjimas Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje

    Sausio 13-oji – tai data, kuri Lietuvoje niekada nėra tik eilinė diena kalendoriuje. Tai atminties, susikaupimo ir vidinės tylos diena, kai kiekvienas lietuvis, net ir gimęs jau laisvoje valstybėje, jaučia pareigą prisiminti, kodėl ši laisvė buvo iškovota ir kokia kaina. Tai diena, kai laikas tarsi sustoja, o mintys grįžta trisdešimt penkerius metus atgal – į šaltą, tamsią, bet nepaprastai drąsią 1991-ųjų sausio naktį.

    2026 metų sausio 13-osios rytą Trakuose ši pareiga tapo gyvu veiksmu. Jau 35-ąjį kartą Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos bendruomenė susibūrė paminėti Laisvės gynėjų dienos taip, kaip moka tik ji – per judesį, simbolius, bendrystę ir gyvą patyrimą. Šis minėjimas neapsiribojo vien kalbomis ar tylos minute. Jis prasidėjo dar tamsoje, kai laisvės idėja buvo ne tik prisimenama, bet ir nešama rankose.

    Dar prieš patekant saulei, kai naktis vis dar gaubė Trakus, o rūkas slėpė Galvės ežero vandenis, gimnazijos bendruomenė rinkosi prie senosios Lietuvos sostinės simbolio – Trakų salos pilies. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Ji liudija valstybės ištakas, istorinį tęstinumą ir primena, kad laisvė visada turėjo būti ginama.

    Šioje istorinėje erdvėje sužibo penkiolika deglų. Keturiolika jų buvo skirti kiekvienam 1991 metų sausio 13-osios naktį žuvusiam Laisvės gynėjui atminti. Penkioliktasis deglas buvo skirtas pačiai gimnazijai – kaip švietimo ir vertybių židiniui, kurio šviesa lydi jaunuolius jų augimo ir brendimo kelyje.

    Uždegus deglus, trumpam stojo tyla. Tyla, kurioje jautėsi pagarba, susikaupimas ir atsakomybė. Ir tada prasidėjo bėgimas. Gimnazistai, mokytojai, alumnai ir bendruomenės nariai pasileido bėgti per Trakų miestą, nešdami rankose ugnį – šviesą, simbolizuojančią laisvę, kuri įveikia tamsą.

    Tai nebuvo sportinės varžybos ar ištvermės išbandymas. Tai buvo simbolinis kelias – nuo istorijos prie dabarties, nuo atminties prie sąmoningo suvokimo. Deglų šviesa judėjo per dar miegančias gatves, pro namus, kurių languose pamažu pradėjo degti šviesos, tarsi prisijungdamos prie šio tyliai prasmingo žygio.

    Kaip ir kasmet, prie bėgimo prisijungė 1006-osios Trakų kuopos 4-asis jaunųjų šaulių būrys. Jų buvimas šalia gimnazistų dar labiau sustiprino suvokimą, kad laisvė nėra vien praeities įvykis. Ji – dabartinis įsipareigojimas, perduodamas iš kartos į kartą.

    Bėgimas baigėsi prie gimnazijos, tačiau pats minėjimas tuo nesibaigė – tai buvo tik jo pradžia. Susirinkus gimnazijos kieme, nuskambėjo Lietuvos Respublikos himnas. Jo žodžiai tą rytą skambėjo ypač giliai – ne kaip formalumas, bet kaip pažadas ir įsipareigojimas.

    Po himno sekė viena jautriausių minėjimo dalių – žuvusiųjų pagerbimas. Buvo skaitomos kiekvieno žuvusiojo pavardės. Kiekviena jų – tai žmogaus gyvenimas, nutrauktas dėl visų mūsų laisvės. Kiekvieną kartą, nuskambėjus pavardei, atneštas deglas buvo įsmeigiamas prie laužo.

    Nešant deglus, gimnazistai girdėjo šūkį „Vienas žodis“, į kurį visi kartu atsakydavo – „Lietuva“. Taip keturiolika kartų. Keturiolika atminimo deglų, suformavusių apskritimą aplink laužą. Apskritimą, simbolizuojantį vienybę, apsaugą ir gyvą atmintį.

    Galiausiai paskutinis, penkioliktasis deglas buvo perduotas gimnazijos direktorei. Būtent juo ji uždegė atminimo laužą – liepsną, kuri simboliškai sujungė praeitį, dabartį ir ateitį. Tai buvo akimirka, kai tapo aišku: laisvė nėra tik istorinis pasakojimas. Ji gyva tol, kol ją saugome ir perduodame toliau.

    Šis minėjimas dar kartą priminė, kad tą šaltą 1991 metų sausio naktį žmonės negalvojo apie šaltį. Jie suprato, kad laisvė yra kur kas svarbiau. Šiandien, kai gyvename laisvoje valstybėje, turime suvokti, jog laisvė nėra iškovotas prizas, kurį galima padėti lentynoje. Ji nėra duotybė. Ji – atsakomybė, kurią reikia ginti vėl ir vėl.

    Ypatingą padėką gimnazijos bendruomenė reiškia Trakų rajono policijos komisariatui, kurio pareigūnai prisidėjo prie šio bėgimo organizavimo ir užtikrino dalyvių saugumą. Bėgikams judant per Trakų miestą, policijos automobilis su įjungtais švyturėliais lydėjo bėgikus, saugojo sankryžas ir padėjo užtikrinti, kad ši prasminga tradicija vyktų saugiai ir sklandžiai. Jų profesionalumas ir atsakingas darbas leido visiems dalyviams susitelkti į svarbiausią dalyką – atmintį, pagarbą ir bendrystę.

    Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos Sausio 13-osios minėjimas – tai gyva pilietiškumo pamoka. Pamoka, kuri vyksta ne klasėje, o realiame gyvenime. Per bėgimą tamsoje, per ugnį rankose, per bendrą balsą, tariant vieną žodį – Lietuva. Kol ši tradicija gyva, tol gyva ir laisvės šviesa, kasmet sausio rytą bėganti per Trakus.